Tai, ką išreiškia šis pavadinimas, yra būtent tai, ko Dievas reikalauja iš žmogaus. Bet kaip tai atrodytų praktikoje? Ar šis įsakymas reiškia atsisakyti žmogiškųjų jausmų, ar jis susijęs tik su materialiu turtu? Pažiūrėkime.

Biblijos tekstas įsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis“ (Pakartoto Įstatymo 6, 5; Mato 22, 37; Morkaus 12, 30; Luko 10, 27).

Kai dvi su puse Izraelio tautos giminių paprašė Mozės leisti jiems įsikurti už Jordano upės – nes tas regionas buvo palankus galvijų auginimui, kurių jie turėjo gausiai –, Mozė iškėlė sąlygą. Kariai pirmiausia turėjo perkelti per Jordaną, kad padėtų kitoms giminėms užimti Pažadėtąją žemę; tik tada jie galėjo grįžti į savo žemes.

Užkariavimo procesas nebuvo greitas; jis truko metus. Per tą laikotarpį šie vyrai atsisakė savo namų patogumų ir šeimų draugijos, atsisakydami bendravimo su žmonomis ir vaikais, kad galėtų kovoti kartu su savo broliais.

Panašiai, kai Jėzus siuntė savo mokinius, Jis davė konkrečius nurodymus dėl atsisakymo materialių ir šeimyninių ryšių: „Neneškite aukso, sidabro ar vario savo diržuose; nei kelionės krepšio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos; nes darbininkas vertas savo duonos. Ir į kurį miestą ar kaimą bebūtumėte įėję, pasiteiraukite, kas jame yra vertas, ir ten apsistokite, kol išeisite“ (Mato 10:9–11). Norėdami įvykdyti šią misiją, daugelis turėjo laikinai palikti savo namus ir šeimas.

Toks visiškas atsidavimas šiuolaikiniams mokiniams nepatinka. Šiandien tie, kurie siekia tapti misionieriais, paprastai reikalauja finansinių garantijų savo ir savo išlaikytinių pragyvenimui. Tačiau Jėzus, būdamas Dievas, neužtikrino nuolatinės gyvenamosios vietos nei sau pačiam – juk neturėjo kur priglausti galvos (Mato 8:20) – nei tiems, kurie lydėjo Jį tarnystėje.

Mylėti Dievą labiau už viską reiškia patikėti šeimą Jo globai, būnant tikriems, kad Jis pasirūpins. Tam reikia tikėjimo, pagrįsto pažadu, kad Jis mūsų niekada nepaliks ir neapleis.

Be to, reikalingas išskirtinis atsidavimas. Kaip teisingai įspėja apaštalas Paulius: „Nė vienas tarnaujantis kareivis nesiveli į šio gyvenimo reikalus, kad patiktų tam, kuris jį paėmė į tarnybą“ (2 Timotiejui 2:4).

Didžiausia šių dienų problema yra bandymas suderinti savo interesus su Dievo interesais, dažnai Dievo planus nustumiant į antrą vietą. Noras susituokti pateisinamas argumentais, kad „geriau būti dviese nei vienam“ arba kad „žmogui nėra gerai būti vienam“, pamirštant Pauliaus, Jono Krikštytojo ir Elijo atsisakymo ir celibato pavyzdžius.

Todėl tikra Dievo meilė turi kur kas gilesnes ir sudėtingesnes pasekmes, nei galime įsivaizduoti – ar nei norėtume pripažinti.

Oli Prestes
Misionierius